Dieną, kai nebeliks žmonijos, kitaip vadinama apokalipse, visi įsivaizduoja skirtingai. Tikintys žmonės laukia Dievo, nusileidžiančio iš dangaus, kiti spėlioja ar teks skęsti lediniame vandenyje ar degti karštose it pragaro kampeliai ugnyse. Mūsų pasaulyje, gyvybių nepasiglemžė nei ungnis nei vanduo, normaliai ir nekaltai prasidėjęs žemės drebėjimas su savimi nešė jau žmonių suniokoto pasaulio pabaigą. Į giliausių vandenynų dausas paniro abu Amerikos žemynai, visa Eurazija ir Antarktida išnyko nepalikdamos nė menkiausio pėdsako Žemės reljefe. Vienintelė Britanijos sala liko iškilusi nesibaigiančiame pasauliniame vandenyne. Tiesa, salos gyvenimas taip pat neliko nepakitęs. Po visą šalį pasklidęs virusas masiškai naikino žmones, versdamas juos ankščiau tik mitinių pasakų knygose egzistavusiais monstrais. Vampyrai, demonai, metamorfai, mutantai susimaišė saloje paversdami ją Bado žaidynių arena, kur kiekvienas kovoja iš save ir išlieka tik stipriausi. Čia nebeliko taisyklių, įstatymų, čia nebegali pasitikėti niekuo. Vienintelis klausimas kamuojantis Britanijos gyventojus: ar iš ties jie pasaulyje vieni? Ar toliausiai nutolęs žemynas, Australija, lygiai taip pat išnyko tamsaus vandenyno gelmėse palikdamas nedidelę salelę vienišą nesibaigiančiuose Pasaulio vandenyse?